Lyderystė — kaip kitiems duoti tai, ko neturi pats?
„Lyderystė“ šiandien tapo madingu žodžiu, bet ką jis iš tikrųjų reiškia? Klaidos, blogi sprendimai, ne taip interpretuotos situacijos, netinkamos emocijos, neteisinga vizija, blogi įrankiai ją įgyvendinti, toksiška darbo kultūra — visa tai irgi patenka į lyderystės discipliną. Tik apie tamsiąją pusę kalbame retai.
Nemažai gilinuosi į šią temą, tad kartais svarbu pakalbėti apie tai garsiai ir gauti atgalinį ryšį, ar tie mano pamąstymai teisingi. Tiesą pasakius, tokia tema man nėra patogi. Na, bet prie šių metų pažadų sau įtraukiau ir buvimą atviresniu, tad kartu tai ir pratimas bandant paliesti tas vietas, kurios kartais yra jautrios ir šiek tiek randuotos.
Viskas prasideda nuo asmeninės atsakomybės
Apie tai kalbėti gal ir nepopuliaru, bet tikiu, kad viena iš pagrindinių savybių, išskiriančių lyderį yra didelis padarytų klaidų skaičius. Bet kaip komanda gali sekti daug klystantį žmogų? Čia ir prasideda tikrosios atsakymų paieškos.
Jeigu žmonės nusprendžia vis dėlto eiti kartu su tavimi, kažkur viduje jie turi vilčių, kad jų gyvenimai ateityje bus geresni. O jeigu pats nesi sėkmingas, kaip gali padaryti sėkmingais kitus? Sunku duoti tai, ko neturi pats.
Asmeninė sėkmė man artimiausiai siejasi su patikimumu ir moraline atsakomybe. Galima sakyti, kad didžioji lyderystė ir prasideda nuo asmeninės lyderystės, kurią propaguojame kasdieniais veiksmais.
Žmonių vedimas — nuolatinė kelionė į kalną
Norėdami pagerinti gyvenimą tiek sau, tiek kitiems, turime įsipareigoti procesui. Dažniausiai kelias į viršukalnę yra ilgas ir vingiuotas, todėl geri lyderiai nėra sukuriami per dieną. Gal kiek banalu, bet kiekvienos dienos pastangos padeda būti geresne savo versija, nei buvai vakar.
Bet man kalnai patinka. Mėgaujuosi šiuo procesu ir nuolat ieškau žmonių, kurie norėtų eiti kartu su manimi. Supratus, kad nėra jokio stebuklingo recepto į sėkmę, viskas pasidaro daug paprasčiau. Aiškumas išsklaido rūką ir ėjimas tampa malonesnis. Pastebėjau, kad geriausia nuo pat pradžių komandai atvirai papasakoti apie laukiančius sunkumus, o ne tik fokusuotis į rožinę ateitį. Sukeldami neteisingus lūkesčius, dažnai kolegas paklaidiname ir užprogramuojame nesėkmę.
Būtent komandos VEDIMAS ir yra didžiausias lyderystės iššūkis. Labai paprasta pasakyti aplinkui save esantiems, ką ir kada daryti. Tik čia atsitrenkiame į klasikinę psichologiją, kai pasakyti lengva, o padaryti sunku. Lyderiai reikalingi tam, kad galėtų tiksliai nusakyti ir apibrėžti realybę, kurioje esame šiandien bei kur galime būti rytoj. Ir surastų priemones, kaip tą naująją realybę įgyvendinti.
Geriausia lyderystės forma
Tiesa, lyderystės tipų yra visokių: gali būti ir griežtas tironas, mikro-kontroliuojantis kiekvieną sprendimą, ir visiškas laissez-faire, leidžiantis komandai sprendimus priimti pačiai. Nors pirmasis skamba kaip rakštis, o „po“ antruoju iš pažiūros norėtų dirbti daugelis, ne visuomet tokia forma organizaciją nuveda į sėkmę.
Kasdieniame savo darbe labiausiai tikiu „humble leadership“ forma, sakančia, kad pasitikėjimas yra sėkmingos organizacijos pamatas. Savo Ego padedame į gilų stalčių ir vietoje jo į viršų keliame tikslą, edukuojame per pavyzdį ir pripažįstame savo klaidas, taip stiprindami tarpusavio ryšį su komanda. Žinoma, skamba gerai, tačiau reikia ir pasakyti, kad tai labiau siekiamybė, kurios pilnas realizavimas yra kažkur toli ateityje.
Tikiu, kad geras vadovas ir lyderis „prasideda“ nuo kitų žmonių emocijų suvokimo, empatijos ir gebėjimo klausytis. Pripažinti nesinori, tačiau kartais prigaunu save, kad ne visas jas tobulinu pakankamai ir kartais atsilieku nuo bazinio žinių lygio. Vėlgi, bandome, klystame, einame skaityti knygų ir dar kartą bandome praktikoje.
Klaidingi Sprendimai = pamokos
Kai žiūriu atgal į ankstyvus kompanijos auginimo metus ir matau savo padarytas klaidas, dažnai pagalvoju: ar elgčiausi kitaip, jei galėčiau laiką atsukti atgal? Yra daug dalykų, kuriuos vertėtų pakeisti, bet ar norėčiau atsukęs laiką priimti tik gerus sprendimus?
Jei galvočiau tik apie savo ego, turbūt taip, bet žiūrėdamas plačiau suprantu, kad tie nuklydimai galbūt padėjo tapti geresniu žmogumi, labiau suprantančiu kitus, labiau atsakingu ir empatišku. To visiems ir linkiu. Gero kopimo！
