Nuotolinis darbas: ar jau laikas užkalti ofiso duris?

Prieš keletą savaičių apžvelgiau, kaip Adeo Web viduje taikėmės prie COVID-19 iškeltų iššūkių. Žinau žinau, virusinę temą jau visi norėtume uždaryti, tačiau ji sukūrė daug erdvės kalboms apie kitą mums ypač aktualią sritį — nuotolinį darbą. IT žmonių kalbose mistiškasis remote’as girdimas jau senokai, tačiau vis pritrūkdavo to paskutinio postūmio, kad tos kalbos pavirstų tikra naujaja realybe.

Aha, postūmį gavome. Karantino metu ši tema šovė į aptariamiausiųjų topus, visai šalia ekonomikos ir sveikatos. Tačiau ką su tuo nuotoliniu darbu daryti toliau? Turiu nuojautą, kad ši sritis yra gerokai sudėtingesnė nei atrodo. Pasikalbėkim ir pasitarkim.

Skirtingi žmonės — skirtingi ir poreikiai

Šią idėją iš organizacijos vadovo perspektyvos matau keliais pjūviais:

  • Pirmiausia, psichologinis — kaip žmonėms seksis susidoroti su darbu iš namų.

Tikiu, kad pastarasis klausimas visuomet eina pirmu numeriu. Šis pusmetis mums leido drąsiai pasakyti, kad nuotolinis darbas nėra tik trumpalaikis susižavėjimo blyksnis (turiu ne vieną kolegą, kurio po kovo 16 d. gyvai taip ir nebemačiau). Tai neišvengiamai reikia įtraukti į ilgalaikę strategiją. Covid tapo savotišku „dalelių greitintuvu“, staigiai nukėlusiu mus kažkur į netolimą darbo aplinkos ateitį.

Viena iš ryškiausių pastebėtų staigmenų šiuo metu — tam tikra mūsų darbuotojų dalis (iki 10 %), kuri pasirinko eiti į biurą net ir pačios epidemijos pike. Galimai ta žmonių dalis man ir tapo pirmuoju indikatoriumi, kad yra kolegų, kuriems standartinė darbo vieta — tiesiog būtina. Laisvo „lankymo“ politikai nusistovėjus, ilgainiui pastebėjome taisyklę — 30/70, darbo biure naudai.

Be to, žmonėms reikia produktyvios erdvės, kuri būtų atskirta nuo buities. Efektyviai dirbti nuo sofos, ant kurios anksčiau tik žiūrėdavai Netflix’ą, tikriausiai nepavyks. Savo Zen erdvės darbui suradimas namie yra nemaža atskira tema.

Kolega Ignas pasidalino nuotrauka, kaip atrodo darbas namuose per karantiną, kai visi trys jo vaikai negalėjo eiti į darželį.

Pragmatinis klausimas — ką daryti su tuščiu biuru?

Lietuvoje nuotolinio darbo kultūra dar niekada nebuvo sutelkta taip stipriai, kaip vakarų pasaulyje. Pragmatinės priežastys gana paprastos: ofiso kaštai lyginant Kauną ir Niujorką šiek tiek skiriasi, automobilių spūstys ne tokios didelės, o atstumas tarp biuro ir gyvenamosios vietos sąlyginai mažas, todėl kelionė neatima tiek laiko.

Karantino metu šiai situacijai radikaliai pasikeitus, iškilo natūrali dilema — jeigu ofisas tuščias, ar jo tikrai reikia?

Vasarą viešumoje matėme nemažai iniciatyvų: ir biurus lauke, ir darbo pokalbius baruose. Įvairių idėjų turėjome ir mes, netgi pilnai nuotoliniu būdu priėmėme pirmąjį savo darbuotoją. Bet visi suprantame, jog tai labiau trumpalaikės kampanijos nei tvari strategija. Svarstant apie kardinalius biuro pokyčius dar kartą supratau, kaip svarbu aplinkoje turėti žmonių, sprendžiančių panašias problemas. Čia svarbią rolę sužaidė ir partnerių tinklas, su kuriais kasdien bendraujame BLASTER ofiso erdvėje, susidūręs su identiškais iššūkiais.

Galiausiai, tiek komandos požiūris, tiek diskusijos su bendraminčiais bei ekspertais veda mane link vienos išvados — biuras yra neišvengiamas. Esminis klausimas išlieka tik vienas — koks tas biuras bus? Variantų, iš kurių šiandien renkamės, yra nemažai: galvojame apie atvirų erdvių transformavimą į zonas bendravimui, o susikaupimo reikalaujantiems darbams sugrįžti prie kabinetų. Taip pat svarstome hot desking opciją, nuolat eksperimentuojame su hibridiniu modeliu.

Visgi, kardinalus erdvės pasikeitimas reikalauja daugiau nei tiesiog baldų perstumdymo ar sienų pastatymo. Toks virsmas reikalauja platesnių pokyčių: keičiasi darbo dinamika, procesai, daugiau dėmesio skiriama laiko valdymui, galiausiai, reikalingos didesnės investicijos į kokybiškus nuotolinio darbo įrankius. Be fizinių pokyčių būtina ieškoti ir naujų bendravimo metodų.

Veiksmai, kuriuos užtikrinome komunikacijoje

Kaip minėjau anksčiau — aktyviai komunikacijai dedame ypač aukštą prioritetą. Dar karantino metu sustatėme pagrindinius principus, kaip palaikysime bendravimą išnykus pertraukėlėms prie kavos aparato:

1. Reguliari komunikacija. Taip pirmiausia buvo kassavaitinis laiškas visai komandai. Atvirai kalbėjome apie gautas pamokas, net jei jos ir ne visada buvo pozityvios. Daugiau dėmesio skyrėme asmeniniams skambučiams ir tiesiog neadekvatiems GIFams komandos chate.

2. Prieinama įmonės būklės informacija. Siekėme būti atviri ir savo komandai parodyti, kaip mums sekasi iš vidaus, kad darbuotojai jaustųsi saugūs dėl savo ateities. Skaidriai kalbėjome apie įmonės pulsą, pardavimų rezultatus, finansus ir kitas sritis. Žinoma, džiaugiuosi, kad šioje srityje turėjome nemažai gerų naujienų komandos dvasiai palaikyti.

3. Informacijos dalijimasis. Nuolat dalijomės aktualiomis naujienomis apie karštas temas ir patarimais, kaip taikytis prie naujosios realybės. Keli įsiminę gerieji pavyzdžiai:

5. Nestandartinės veiklos. Sumažėjus fizinių kontaktų, nemažą dėmesį skyrėme ir neoficialiosios darbo dalies kompensacijai. Organizavome ir Open Kitchen alternatyvą — e-kitchen, ir skaitmeninę baro alternatyvą, ir žaidimų vakarus.

Nuotolinio darbo baimės ir grėsmės

Nors penktadieninis susitikimas vienam gėrimui Hangout’uose iš pradžių atrodė kaip smagus kasdienybės paįvairinimas, praėjus daugiau laiko suprantu, kad tai gali tapti ir norma. Žiūrint iš dar toliau, visi ženklai rodo, kad ateityje žmonija bandys rasti vis daugiau balanso tarp darbo ir laisvalaikio. Nemažai daliai konservatyvesnių vadovų tokia mintis kelia lengvą paniką — ar likęs be priežiūros darbuotojas tikrai dirbs? Dirbdamas Adeo šiuo klausimu esu pakankamai kategoriškas:

Žmonės, kuriais gali pasitikėti, yra gyvybiškai svarbūs organizacijos sėkmei. Na, o jei nepasitiki savo komanda, tikriausiai, kad dirbi ne su tais žmonėmis. Paprasta. Tai universaliai pritaikomas patarimas, kuris galioja ne tik pandemijos sąlygomis.

Kaip didesnę problemą matau kitą — nerimauju, jog šiandien pasaulis įsileidžia darbą į savo namus per drąsiai. Tokia rutina gali lengvai susiniveliuoti ir žmogui tampa sunku atskirti darbą nuo namų, kaip poilsio erdvės. Perėjimas turėtų būti tolygus, tad tai daryti reikia atsakingai, apgalvotai ir nuolat mokantis. Prisitaikymas kompleksiškas ir reikalaujantis laiko.

Bėgame rimtą maratoną, o ne lengvą sprintą

Imdamiesi nežinomų projektų ar plėsdamiesi į naujas rinkas visuomet prisiimame ir naujas rizikas, su kuriomis mokomės sugyventi. Manau, kad tokie patys procesai šiandien vyksta ir su darbo vieta. Pandemija tik padėjo geriau suvokti, jog stacionarios darbovietės modelis priartėjo prie taško, kuriame pokytis neišvengiamas. Be abejo, adaptacija prie naujų darbo sąlygų nėra paprasta.

Nemažai klaidų joje padarėme ir mes, bet manau, kad apie jas kalbėti dar per anksti. Galbūt kai kurios klaidos ilgoje perspektyvoje pasirodys buvusios gerais sprendimais. Esu ilgos perspektyvos žmogus, todėl išvadas darysiu po kelių metų, kai Covid virusas bus tik istorijos vadovėliuose ir Wikipedijoje. Manau, kad šiandien esame nei kelio pradžioje, nei pabaigoje. Kažkur per vidurį.

Kaip visuomet, įdomu išgirsti ir jūsų nuomonę: kaip organizuojate biuro erdves, kaip motyvuojate savo komandą?

Founder & CEO @AdeoWeb

Get the Medium app

A button that says 'Download on the App Store', and if clicked it will lead you to the iOS App store
A button that says 'Get it on, Google Play', and if clicked it will lead you to the Google Play store