Užkniso lietuviška darbo kultūra, išeinu dirbti į užsienio kapitalą.

Frazė „išeinu dirbti į užsienio kapitalo įmonę“ istoriškai mūsų galvoje siedavosi su sveikintinu pokyčiu. Išeina, vadinasi, pasisekė, ten bus geriau. Žiūrint iš paslaugų tiekėjo pusės lygiai taip pat — girdime nemažai pasakojimų ir legendų apie tą lietuviškąjį klientą, su kuriuo dirbti sunku ir verčiau jau žvalgytis į užjūrį.

Tačiau kokia ta lietuviškoji darbo kultūra iš tikrųjų? Ten tikrai tiek trūkumų ar tiesiog vadovaujamės stereotipais ir žolė už tvoros visuomet atrodo žalesnė? Aš pats mūsų kultūrą šiandien labiausiai matau kaip tuščią lapą su keliomis dėmėmis kampuose, kurį dar reikia užpildyti. Kam? Man ir tau. Bet apie viską nuo pradžių.

Pasaulio patirtis

Daugelis šalių (ypač senosios demokratijos) turi tam tikrą susiformavusį identitetą. Kurdami skaitmeninius sprendimus geografiškai neapsiribojame, todėl per „Adeo Web“ veiklos dešimtmetį dirbome su plačiu klientų ratu: Jungtine Karalyste, Vokietija, JAV, Beneliukso šalimis, Skandinavija. Turėjome reikalų ir su kur kas egzotiškesniais užsakovais: iš PAR, Nigerijos, JAE. Net ir šiandien didelė dalis mūsų klientų yra užsieniečiai.

Tai kokie mes esame?

Apie mistiškąjį „užsienį“ turime daug įsivaizdavimo, tačiau koks vaizdinys pirmiausia formuojasi jūsų galvoje išgirdus frazę „ai, žinai, ten toks lietuviškas verslas“? Ar tai vis dar asocijuojasi su mokesčių slėpimu ir kontrabanda, ar su progresyviu mąstymu bei bandymu viską sukurti iš naujo, nes istorija buvo negailestinga ir tapome kūrėjų karta?

Viena iš atspirčių gilinantis į šias temas man tapo Richard D. Lewis knga „When Cultures Collide“. Nors Lietuvai skirtas skyrelis nėra didelis, užmesti į ten aprašomą mūsiškį mentalitetą vis tiek verta:

• Lietuviai yra geri klausytojai (tačiau nėra labai kantrūs, jei turi ką pridurti patys);
• Lietuviai gali lengvai laviruoti tarp šiaurietiško pragmatiškumo ir logikos bei lenkiško stiliaus jautrumo;
• Lietuviai gerbia susitarimus, ypač tuos, kurie yra rašytiniai;
• Lietuviai gana greitai perpranta žmogiškąsias emocijas, o oficialūs pareiškimai ir nuomonės juos atgraso;
• Derybose lietuviai gali būti labiau linkę įtikinėti nei kaimynai, o susitikimuose kartais gali atsirasti ir emocijų;
• Gyvas draugiškas bendravimas ir geros manieros lietuviams ypač svarbu;
• Lygybės principai yra labai svarbūs.

Randate panašumų?

Vienas pagrindinių motyvų, kurį čia galima nuskaityti — adaptyvumas ir lankstumas. Manau, kad ieškant to priežasčių pirmiausia verta atsižvelgti į istoriją: Lietuva per amžius buvo kryžkelėje: rusų, žydų, lenkų, vokiečių, baltarusių, ukrainiečių. Turime kosmopolitiškumo bruožų, bet būnant tarp daugelio tautų ir kultūrų, mums teko susitapatinti. Tas lankstumas ir tapo viena iš mūsų kultūros DNR dalių. Viena vertus, tai pliusas, nes galim greitai įšokti į kitas roges ir sklandžiai dirbti praktiškai su visu pasauliu. Kita vertus, tai gali tapti ir trūkumu, nes vis dar ieškome tvirto savo stuburo.

Lietuviškos kultūros trūkumai

Sako, kad lietuviams būdingas pesimizmas, todėl ir man reikia paminėti negatyvius aspektus. Pirmiausia, dirbdamas su lietuviškais klientais vis dar matau daug emocijų. Dažnai bandome įskaityti kažką tarp eilučių, tačiau nesiklausome taip įdėmiai, kaip galėtume. Pavyzdžiui, mėgstame susitikimuose prisidengti kompiuteriais, užuot ateit nusiteikę aktyviam klausymui, o tuomet ir erdvės bereikalingoms interpretacijoms atsiranda daugiau.

Kitas dažnas paslydimas — konstruktyvumo trūkumas. Kiek suabsoliutinant galiu pasakyti, kad esame įžeidi tauta vis dar išgyvenanti savo kompleksus, kuriuos tikriausiai nešamės iš praėjusių amžių. Gera žinia ta, kad esame lankstūs ir greitai besikeičiantys, todėl bug’us savo „lietuvio kode“ galime greitai išsitaisyti su naujomis programinės įrangos versijomis.

Ką galime pasiūlyti pasauliui?

Gerieji pavyzdžiai rodo, kad stipri ir savita darbo kultūra nebūtinai koreliuoja su šalies dydžiu. Galbūt galime sukurti tokį pavyzdį, kad po 20 metų, pavyzdžiui, slovakai sakytų, jog savo įmonėje įdieginėją lietuviškąjį darbo modelį?

Turime nemažai stiprybių, apie kurias galėtume pasakoti pasauliui:

• Turime įsitraukiantį hands-on požiūrį į kokybę;
• Esame geroje pozicijoje greičio ir kokybės santykyje;
• Nenumetame darbo įpusėję, o pabaigiame jį galingai. Finish strong, always finish strong;
• Užtikriname saugią aplinką savo kolegoms, nekeliame streso, nes tokioje aplinkoje galime pasiekti geriausius rezultatus
• Dalinames savo pažeidžiamumas su komanda, taip gerai suprantame, kur komandos tikrosios stiprybės ir kur silpnybės.

Ateities perspektyva — atviras kodas

Kaip programinis kodas gali būti open source, taip ir Lietuvos darbo kultūra gali būti atvira visiems. Smagiausias jaunos valstybės aspektas juk ir yra tas, kad mes visi turime daug laisvės ją kurti ir palikti didelį įspaudą istorijoje. Noriu didžiuotis, kad dirbu lietuviško kapitalo versle ir noriu, kad mano komandos nariai apie tai galėtų viešai kalbėti su pasididžiavimu. Galime darbo kodeksą sukurti kartu. Ne tą oficialųjį, kuris nuleistas iš viršaus, o tokį, kuris atspindėtų modernųjį mūsų DNR, o po to sugalvoti, kaip apie tai papasakoti visam pasauliui.

Kas turėtų tai kurti? Aš ir tu. Tiesa, tai gali užtrukti ne vieną dešimtmetį, bet priimu šitą iššūkį ir visuomet ieškau bendraminčių, kurie nori prie jo prisidėti.

Tai ar dirbti su lietuviais?

Kaip ir minėjau, šiandien esame labai įdomiame laikotarpyje — mūsų karta kuria nepriklausomos Lietuvos darbo kultūros standartą. Galbūt net kartais patys to gerai nesuprantame ir viską darome pasamoningai. Vis dar googliname kitų įtvirtintus darbo procesus ir principus, tačiau dažnai jau turime pakankamai patirties, kad imtume taisykles kurti patys. Lažinčiausi, kad tik laiko klausimas, kada kas nors ir apie šį lūžį parašys knygą.